Pamlik ligą savo. Additions.

Destruktyvios mintys

Puikybė, egoizmas

Puikybė arba savojo reikšmingumo pojūtis, yra kančių, ligų, dažnai neišgydomų, ir mirties priežastis. Puikybė – visų pragaištingų minčių ir emocijų šaltinis.

Kai žmogus save vertina aukščiau arba žemiau už kitus, tai jis pradeda smerkti, niekinti, neapkęsti, erzintis, reikšti pretenzijas. Pranašumo jausmas gimdo aroganciją ir norą žeminti. Savojo reikšmingumo jausmas gimdo didžiulę pasąmoninę agresiją, kuri vėliau grįžta pačiam autoriui.

Išdidus žmogus niekaip negali ir nenori priimti skausmingų situacijų, tai yra tų situacijų, kurios neatitinka jo lūkesčių. Jis tvirtai tiki, kad jo pasaulėžiūra yra tiksliausia ir geriausia. Jis sieka aplinkinį pasaulį pajungti sau, dažnai tam naudoja prievartą. Todėl jei pasaulis pasirodo esąs kitoks, nei kad jis yra įsikalęs sau į galva, tai jo sieloje kyla agresyvių emocijų banga. O tai savo ruožtu sukelia įvairias ligas ir netgi mirti.

Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas

Kritika -  neigiamas vertinimas ir trūkumų išryškinimas, tai neigiama nuomonė apie kitą žmogų. Kritika – viena puikybės išvestinių.

Žmonės, kurie nuolat kitus kritikuoja arba bara, nori, kad visi atitiktų jų pasaulio bei moralės modelį. Jie įsitikinę, kad jų nuomonė teisingiausia. Tačiau jie klysta. Tokie žmonės tiesiog užmiršta arba nežino, kad gyvena tik savo pasaulyje. Ir savo kritinėmis mintimis jie išreiškia nesutikimą su kito žmogaus pasauliu. Pasąmoniniame lygmenyje jie atakuoja kitus žmones. Tos mintys paleidžia naikinimo programą tam, į ką jos nukreiptos. Atitinkamai paleidžiama atsakomoji susinaikinimo programa.

Savo pasaulį mes kuriame patys, o tai reiškia, kad į savo gyvenimą pritraukiame tam tikrus žmonės ir situacijas. Kokią mes turime teisę kritikuoti kitus? jeigu jums nepatinka kito žmogaus elgesys, pažvelkite į savo vidų - šis elgesys nesvetimas ir jums. Juk panašus pritraukia panašų. Išorinė situacija - tai mūsų įsitikinimų, mūsų minčių atspindys. Todėl, nesutikdami su kitais žmonėmis, jūs puolate save.

Smerkimas

Smerkdami žmogų, mes priskiriame jam savo pačių ydas. Juk mes bendraujame ne su žmogumi, o su tuo jo įvaizdžiu, kurį esame susikūrę savo pasąmonėje.

Situacija: su savobičiuliu jūs seniai nesimatėte. Per tą laiką jis galbut labai pasikeitė, tačiau jumyse dar tebėra senas jo įvaizdis. Jis ir valdo situaciją.

Jei mes ką nors smerkiame, tai netrukus patys tampame tokie patys.

Panieka

Jei jūsų pasąmonėje esama paniekos ir smerkimo, tai tokiais jausmais bei emocijomis jūs į savo gyvenimą traukiate negarbingus ir niekšingus žmones. Visi šie žmonės dėl to egzistuoja jūsų pasaulyje.

Neapykanta

Nekęsdami žmogaus, mes mintimis jo atsikratome: „Tavęs jau nėra.“. Abejingumas – ta pati neapykanta, tik nuslopinta. Jei esate kam nors abejingi, tai reiškia, kad jūs kažkada nekentėte to žmogaus, bet neatleidote, nepadėkojote jam ir nesuvoktėte, kuo jūs jį pritraukėte į savo gyvenimą. O dabar ši neapykanta abejingumo pavidalu giliai glūdi jūsų pasąmonėje ir nuodija jums gyvenimą.

Energetiniame lygmenyje neapykanta yra mirties linkėjimas, o tai jau tikra žmogžudystė.

Neapykanta visu pirma smogia į galvą ir į akis. Epilepsija, Parkinsono liga, paralyžius, galvos traumos ir traumos apskritai, migrena, akių ligos, navikai, sunkūs odos susirgimai. Žmonės naikina vienas kitą pasąmonės lygmenyje, o paskui stebisi, iš kur pasaulyje tiek daug prievartos.

Problemos arba ligos pobūdis priklauso nuo neapykantos stiprumo ir krypties.

Tėvų nekenčiantys vaikai patys kenčia nuo nesutvarkyto asmeninio gyvenimo ir sulaukia tokio paties savo vaikų požiūrio. Jeigu žmogus nekenčia žmonių grupės, visuomenės, šalies, tai kentės ne tik jis pats, bet ir jo vaikai. Vyras, nekenčiantis niekšų ir parazitų, turi sūnų narkomaną. Nekenčianti žmonių moteris turi sūnų žmogžudį.

Suirzimas

Jei suirzimas tęsiasi ilga laiką, tai jis sukelia tam tikrų organizmo sričių susirgimus. Į suirzimą reaguoja kepenys, oda, žarnynas, skrandis, sąnariai ir kiti organai.

Pyktis ir įniršis

Šios emocijos pasireiškia tuomet, kai situacija nebekontroliuojama. Kiekvienas žmogus situaciją nori kontroliuoti – tada jis jaučiasi ramiau.

Jei žmogus nuolat savyje slopina susierzinimą, pykti ir įniršį, tai nukenčia jo kepenys, sąnariai, kvėpavimo organai bei kitos organizmo sistemos. Neišreikšti jausmai pradeda kauptis tuose organuose, kurie yra atsakingi už jų išraišką.

Nuoskauda

Nuoskauda savyje turi slaptą mirties linkėjimą tam žmogui, kuris ją sukėlė.

Kerštingumas

Mes patys į savo gyvenimą pritraukiame skriaudėjus – savo požiūriu į save. Jei jūs tikite savo niekingumu ir pažeidžiamumu, tai ko gi norite sulaukti iš aplinkiniu? Jei jūs iškeliate save virš kitų – tai jus stengsis pažeminti.

Apmaudas

Apmaudas atsiranda dėl to, kad žmonės nesupranta, jog gyvenime nėra nei pergalių nei pralaimėjimų. Yra tiesiog rezultatas. Jis nei geras, nei blogas. Jei rezultatas jūsų neteknina, tai reiškia, kad jūs padarėte kažką ne taip – keiskite savo elgesį, ir rezultatas bus kitoks.

Nusivylimas

Kuo daugiau planuosite, tuo skaudžiau nusivilsite. Planuodami būkute atsargūs. Tiesigo sukurkite pozityvų ketinimą, o paskui leiskite savo pasąmonei ir visatos galioms vykdyti jį pačiais geriausiais būdais.

Apkalbos ir piktos mintys

Kai jūs galvojate apie kitą žmogų, tai tarp jūsų ir to žmogaus nusidriekia informacinis-energetinis kanalas. Jei jūs galvojate arba kalbate blogai, tai nukreipiate savo destruktyvias mintis to žmogaus adresu ir subtiliajame pasąmoniniame lygmenyje galite jam pakenkti ir tuo pat metu, kai kam nors siunčiate negatyvias mintis, jūsų pasąmonėje automatiškai įsijungia susinaikinimo programa.

Apkalbos ir piktos mintys sekina energiją, niokoja kūną, trumpina gyvenimą.

Pagyrūniškumas

Pagyrūniškumas, kaip viena iš puikybės išraiškų, sukelia aplinkiniams žmonėms pavydą ir kitus negatyvius jausmus. Jie nuolat pritrauks tokias situacijas, kuriose kas nors juos stengsis pažeminti.

Pagyrūniškumas – tai nepasitikėjimo savmi ir abejonių savo privalumais bei galimybėmis išraiška. Tai nepilnavertiškumo komplekso požymis. Be to, pagyrūnas tiesiog juokingas. Jis nuolat siekia išsiskirti ir reikalauja dėmesio bei aplinkinių pritarimo.

Kaltės jausmas ir bausmė

Daugelis žmonių mano, kad kaltės jausmas – tai geras jausmas. O žmogus, kaltinantis save – tai geras žmogus, nes jis yra sąžiningas. O jeigu jis yra sąžiningas, vadinasi, jis doras. Tačiau tai absurdas. Būtent tas, kuris kaltina save, yra pats blogiausias ir nedoriausias. Juk jis nuolat kartoja: „Aš blogas, aš negarbingas, aš nedorai pasielgiau.“ Ir tokiomis mintimis jis prisitraukia atitinkamas situacijas. Bausmė dar nė vieno nepakeitė į gerą.

Bausmė moko ko negalima daryti, bet nemoko, koks elgesys yra deramas.

Bausmė ir kaltės jausmas visada susiję su skausmu, kančiomis, nuoskaudomis, pykčiu. Vadinasi, jeigu jūs jaučiatės kalti, tai pasąmoningai traukaite į savo gyvenimą visus šiuos nemalonius ir destruktyvius dalykus. Kaltės jausmas traukia savęs baudimą ir savikritiką, o tai savo ruožtu sukelia skausmą ir kančias.

Labai didelė tikimybė, kad kaltės jausmas pritrauks trauminę situaciją realiame gyvenime.

Žmogus, kuris save kaltina ir baudžia, jaučiasi esąs be galo svarbus. Jis mano, kad nubaudęs save, suteikęs sau skausmo, pakeis visą pasaulį. Vadinasi, kaltės jausme iš pat pradžių slypi agresija aplinkiniam pasauliui.

Biblijoje pasakyta, kad prieš Dievą kaltų nėra. Vadinasi, kaltės jausmas – tai žmogaus pramanas, iliuzija. Tai iliuzija patogu tiems, kurie siekia laikyti žmones tam tikruose rėmuose. Tokiu būdu patogu valdyti. O valdymas prasideda vaikystėje, kai tėvai „auklėja“ savo vaikus, sukeldami jiems kaltės jausmą. Bet jie ir patys buvo panašiai auklėjami.

 Savikritika, saviplaka, nepasitenkinimas savimi, savęs teisimas, savinieka ir neapykanta sau

Tai kitos agresyvaus požiūrio į save atmainos. Žmonės nuolat ieško savyje trūkumų arba save visaip menkina. Jie patys susikuria įvairių nepilnavertiškumo kompleksų, o paskui kenčia nuo jų.

Nesibaigiančios bausmės ir pašaipos slopina vaikų kūrybos troškimą bei norą mokytis, gimdo nepasitikėjimo jausmą, naujovių baimę, mažyliai ima bijoti, kad už bet kokį apsirikimą jiems gali kliūti pylos. Tokiu būdų tėvai atima iš vaikų norą mokytis. O paskui stebisi, kodėl jų vaikas gauna blogus pažymius mokykloje.

Baimė, nerimas, susirūpinimas

Baimė skatina nepasitikėti žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu, atsiriboti nuo jo. Tai gimdo uždarumą ir galų gale pasmerkia vienatvei. Baimė pritraukia kaip tik tai, ko mes bijome.

Pagrindinė baimių atsiradimo priežastis yra pasitikėjimo savimi, kitais ir visu pasauliu stoka. Tokie žmonės nuolat laukia iš aplinkinio pasaulio ko nors bloga. Ir sulaukia.

Susirūpinimas ir nerimas – tai blogio linkėjimas asmeniui, kuriuo rūpinamasi. Tai pasąmonės agresija prieš žmogų.

Ką svarbu padaryti neutralizuojant baimę? Išsivaduokite nuo agresyvių minčių, nukreiptų į pasaulį ir į žmones. Prisiminkite situacijas, kuriose jūs smerkėte, nekentėte, niekinote, įsižeidėte. Pradėkite atsipalaiduoti nuo šių minčių. Juk šios mintys – tai mirties palinkėjimas subtiliame informaciniame lygmenyje. O vidinė agresija pritraukia išorinę agresiją.

·         Jeigu jūs bijote vienatvės, vadinasi nepasitikte žmonėmis;

·         Mirties baimė liudija, kad jūsų požiūris į gyvenimą ir mirtį neteisingas;

·         Stiprus prisirišimas – prisirišimas gimdo baimę prarasti tuos daiktus ar žmones, prie kurių žmogus prisirišęs. Būtina suprasti, kad šiame pasaulyje niekas mums nepriklauso, net mūsų mintys. Viskas mums duota iš aukštybių laikinai naudotis, gyvenimas, beje, taip pat.

Visos šio pasaulio vertybės turi būti ne tikslas, o priemonė gyvenimo kelyje.

Tai, kuo jūs naudojatės šiuo metu – mašina, pinigai, santykiai, žinios, gyvenimas – yra dovana. Ji atitinka jūsų mintis ir jūsų tikėjimą. Ją jums dovanojo visata. Kiekvienas gauna tai, kuo moka naudotis, ir būtent tiek, kiek gali pakelti.

Visada turtinga ir visada jums duos tai, kas reikalinga.

Abejojimas ir neryžtingumas

Kiekvienas rezultatas – tai tik rezultatas. Jis nei blogas, nei geras. Mūsų veiksmai visada teisingi. Galiausiai juk nėra nei pargalių, nei pralaimėjimų, nei klaidų. Baikite žaisti žaidimus gerai – blogai, geriau – bogiau. Mes visą gyvenimą mokomės. Iš savo ar kitų klaidų. Kiekviena situacija gali mus išmokyti ko nors pozityvaus. Tai ar verta bandyti iš anksto nuspėti įvykius?

Išmokite priimti nesėkmes kaip pamokas, kaip grįžtamojo ryšio priemones, o kliūtis savo kelyje  - kaip galimybę išbadyti naujoves.

Abejojimas saugo jūsų senus įsitikinimus. Jis perklausia: „Ar jūs įsitikinęs, kad norite pakeisti senas minties formas naujomis?“. Taip klausia kompiuteris: „Ar tikrai norite ištrinti seną informaciją?“ Ir štai čia jūs turite pasirinkimą. Jūs galite grįžti prie senų įsitikinimų, ir tada niekas nepasikeis, arba patvirtinti naujų minties formų teisingumą.

Abejojimas – tai sąjungininkas, besirūpinantis jūsų pasirinkimo teisingumu.

Norint atsikratyti neryžtingumo ir abejojimų, reikia mėginti apie būsimus įvykius galvoti taip: „Bet koks mano veiksmų rezultatas – tai visada teisingas rezultatas, padėsiantis man teisingai elgtis ir toliau. Visos gyvenimo situacijos, kad ir kokios jos bebūtų, man teikia malonumą ir moko pozityvių dalykų.“

Norint atsikratyti neryžtingumo ir abejonių, reikia gyvenimo vadžias turėti savo rankose. Kitaip sakant, prisiimti atsakomybę.

Gailestis

Kai jūs gailitės žmogaus, tai išreiškiate nesutikimą su jo liga, nelaime ir su likimu apskritai. Tuo būdu jūs sukylate prieš visatos jėgas. Rūpinatės žmogaus kūnu, o darote žalą jo sielai. Negi jūs galite žinoti apie užslėptus kito žmogaus ketinimus?

Gailestį jaučia žmonės, kurie nemato ir nenori matyti, kad mes gyvenima teisingame ir harmoningame pasaulyje. Vadinasi, gailėstis – tai puikybės darinys. Jis kyla todėl, kad mes nesuprantame aukštųjų dėsnių ir nežinome savo vietos šiame pasaulyje.  Pagrindinė sąlyga atsikratyti gailesčio – tai tikėjimas visatos teisingumu ir harmonija.

Užuojauta

Šis jausmas kyla drauge su gailesčiu. Gailestis ir užuojauta negali gyventi vienas be kito. Užjausti – tai jauti kartu kančia, kartu kentėti.

Ilgesys, liūdesys, depresija

Depresija sukelia nusloptinas pyktis, neapykanta, susierzinimas, nuoskaudos.

Liūdesys – tai agresijos atspindys, nukreiptas prieš aplinkinį pasaulį ir prieš save.

Daugelis žmonių patiria depresiją dėl vienos vienintelės priežasties: jie gyvena nuobodžiai, beprasmiškai, neįdomiai. Bet juk kiekvienas žmogus pats kuria savo gyvenimą. Nejaugi ašarų liejimu, nuolatiniais skundais aplinkiniu pasauliu, tablečių gėrimu galima padaryti gyvenimą įdomų?

Beprasmiška ir kvaila gailėtis praeities ir gyventi praeitimi. Gailestis – tai agresija, nukreipta prieš Dievą, visatą, prieš patį save. Juk mes patys su Aukščiausiųjų Jegų pagalba kuriame tas ar kitas gyvenimo situacijas.

Besotystė, rajumas

Apsiryjimas – tai didžiulė agresija prieš gyvąją ir negyvąją gamtą, prieš organinį ir neorganinį pasaulį.

Savanaudiškumas, šykštumas, godumas

Savanaudiškumas slepia savyje kitų pasaulių naikinimo programą. Jūs norite spręsti savo problemas pamindami kitų žmonių interesus. Tada prasideda jūsų informacinių-energetinių struktūrų deformacija. Pavojingai paveikiama psichika ir akys.

Veidmainystė

Veidmainiškas žmogus kalba ir demonstruoja viena, o galvoja ir daro kita. Nuo bendravimo su tokiais žmonėmis dažnai ima skaudėti galvą. Tai įvyksta todėl, kad žmonės, bendraudami vienas su kitu, priima informaciją mažiausiai dviem lygmenimis: sąmoningai ir pasąmoningai. Į sąmonę patenka viena informacija, o pasąmonė priima visai kitą informaciją. Žmogus bando suderinti nesuderinamus dalykus. Rezultatas – galvos skausmas arba bloga nuotaika.

Veidmainystės priežastis yra nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniu pasauliu. Veidmainis netiki, kad jis ką nors gali gauti būdamas nuoširdus ir atviras.

Melas, apgaulė

Melo pasekmės – tai aplinkinių nepasitikėjimas.

Jeigu žmogus prisiima sau atsakomybę būti vaiko tėvu, tai tarp jo ir vaiko atsiranda energinis tiltas, kitaip sakant, energiniame lygmenyje jie – vientisa visuma. Ir nesvarbu, kaip tėvai gavo kūdikį. Ju ksvarbu ne fizinė, bet dvasinė giminystė.

Visi moklso atradimai, visos pasaulio sandaros teorijos – tai tik etapai Tiesos pažinimo kelyje, kelyje Dievo link.

Pavyduliavimas

Pavyduliavimas visų pirma „muša“ per galvą, kadangi pagrįstas neapykanta. Tėvų pavyduliavimas gali sukelti rimtų ligų vaikams. Pavyduliavimas yra kompleksinis jausmas, susidedantis iš pykčio, rūstybės, neapykantos, nuoskaudos, abejonės, gailesčio sau ir nepasitikėjimo savimi, paniekos. Jeigu žmoguje yra nors lašas pavyduliavimo – tuoj bus meilės trikampis.

Pavyduliavimas niekada nepadarė santykių tvirtesnių. Priešingai – jis užmuša meilę. Neapykanta ir meilė nesuderinami. Pavyduliavimas, tai požymis, kad jūsų netenkina esami ryšiai. Negalima elgtis su artimu žmogumi kaip su nusoavybe. Mums šiame pasaulyje niekas nepriklauso. Artimas žmogus neprivalo būti jūsų gyvenimo tikslas. Tai ne tikslas – tai priemonė jūsų jausmams išreikšti. „nukelkite jį nuo pjedestallo“ ir pastatykite greta savęs.

Kiekvienas žmogus iš prigimties vienišas šiame pasaulyje ir kiekvienam iš mūsų priklauso visas pasaulis. Visata duoda galimybę, dovaną, gyventi kartu su artimu žmogumi. Priimkite šią dovaną su dėkingumu ir elkitės su ja atsargiai. Trvirtinkite ryšius tobulėdami patys, o ne agresija ar neapykanta, nukreipta į įsivaizduojamą ar realų varžovą. Gerbkite artimo žmogaus individualumą ir prisiminkite: negalima prarasti to, kas jums nepriklauso!

Panašus pritraukia panašų. Jeigų jūs žvalgotės į kitus arba jaučiate seksualinį potraukį kitiems, tai jūsų artimas žmogus  pasąmonėje jau žino apie tai, tik kol kas to nesuvokia. Ir greitu laiku gali pasielgti taip pat.

Žmogus, galvojantis, kad jam kažko trūksta, verčia savo partnerį ieškoti trūkstamų dalykų kituose žmonėse.

 Paleistuvavimas ir svetimavimas

Venerinių ligų istorija turi įdomų dėsningumą. Visos tos ligos atsiranda tuo laikotarpiu, kai vyksta vadinamosios seksualinės revoliucijos. O iškart po septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos, kai sifilį jau išmoko efektyviai gydyti antibiotikais, atsirado ŽIV. Ta liga pakeitė ankstesnes ligas, platinamas lytiniu keliu. Ją sukelia virusas, o su virusais mūsų mokslas dar neišmoko kovoti.

Anksčiau religija savo įsakymais nors truputį kontroliavo žmonių seksualinę elgseną. Dabar visi draudimai panaikinti. O tinkamai bendrauti vyrus ir moteris mažai kas moko.

Paleistuvauti ir svetimauti linkę tik labai pavyduliaujantys žmonės. Tie, kurie „užkibę“ už seksualinių malonumų ir kurie santykius priešinga lytimi iškelia į pirmą vietą gyvenime. Jie nesupranta, kad tokie santykiai – tai ne tikslas ir ne gyvenimo prasmė, o tik pilnaverčio gyvenimo priemonė.

Pavyduliavimas gimdo sąmoningą ir pasąmoningą agresiją. O netvarkingi lytiniai santykiai padeda kuriam laikui šią agrsiją prislopinti. Ištvirkėlis ar ištvirkėlė paleistuvaudami stengiasi neutralizuoti pavyduliavimą.

Jėzus mokė: „Kai netyroji dvasia išeina iš žmogaus, ji perkeliauja bevandenes vietas, ieškodama atilsio, bet jo neranda. Tada ji sako: ‚Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.‘ Parėjusi ji randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada ji eina, paima su savimi kitas septynias dvasias, piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir tada tam žmogui darosi blogiau, negu buvo.“

Bello teorema: „Izoliuotos sistemos neegzistuoja; kiekviena Visatos dalelė turi „žaibišką“ (viršijantį šviesos greitį) ryšį su visomis kitomis dalelėmis. Visa sistema, net jei jos dalis skiria milžiniški atstumai, funkcionuoja kaip vieninga sistema“.

Džono Bello teorema fizikams iškėlė nemalonią dilemą: arba pasaulis nėra objektyviai realus, arba jame veikia virššviesiniai ryšiai. Bello teorema įrodė gilią neginčijamą tiesą, kad visata neturi jokio fundamentalaus dėsningumo, nes fundamentaliai neskaidoma.

-          S. Gorf
iš knygos „už smegenų ribos“

Pasaulis – tai paslaptis. Ir tai, ką tu regi šiuo metu prieš save – tai toli gražu ne viskas, kas čia yra. Pasaulyje esama dar tiek daug visko ko... jis iš tikrųjų begalinis kiekviename savo taške. Todėl bandymai pažinti pasaulį tėra tik bandymai vieną ar kitą jo taškelį padaryti pažįstmu ir įprastu dalyku. Tariesi esąs čia, šioje vietoje, kurią tu vadini realia, vien todėl, kad sugebi ją aprėpti savo proteliu. O to pasaulio, kuriame viešpatauja jėga, tu nepažįsti, todėl viskas jam tau svetima ir baugu.

-          C. Castaneda
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“

Viskas, kad ir ką rinksiesi – tai tik vienas kelias iš milijono. Todėl visuomet turi prisiminti, kad kelias – tai tik kelias, ir jeigu jauti, kad jis ne tavo, privalai pasitraukti iš jo bet kuria kaina. Kad tas tau paaišketų, turi gyventi drausmingai. Tik tada žinosi, kad kiekvienas kelias – tai tik kelias, todėl niekas netrukdo nei tau pačiam, nei visiems kitiems palikti jį, jei taip liepa širdis. Tačiau tavo sprendimas turi būti kilęs ne iš baimės ar garbės troškimo. Žiūrėk į kiekvieną kelią tiesiai ir nedvejodamas. Išbandyk jį tiek kartų, kiek, tavo nuomone reikia. Paskui užduok sau klausimą: ar mano kelias turi širdį? Visi keliai vienodi – jie niekur neveda. Jie veda per krūmus arba į krūmus. Jei kelias turi širdi, tai jis geras, jei ne, tai iš jo jokios naudos. Keliai niekur neveda, tačiau vieni turi širdį, o kiti – ne. Vienas kelias tavo kelionei teikia džiaugsmą – kad ir kiek keliautum, o tu ir tavo kelias neatskiriami. Kitas kelias tave privers prakeikti gyvenimą. Vienas kelias teikia tau jėgų, kitas – naikina tave.

-          C. Castaneda
iš knygos „Don Chuano mokymas“

Tu pernelyg rimtai save vertini. Suvoki save kaip velniškai svarbią asmenybę. Juk tu toks pasipūtęs, kad tariesi turįs teisę susierzinti dėl kiekvienos smulkmenėlės. Toks išpuikęs, kad gali sau leisti apsisukti ir nueiti, jei situacija klostosi ne taip, kaip tu pageidauji. Galbūt manai, kad tokiu būdu tu rodai savo charakterio galią? Niekai! Tu silpnas, užrietęs nosį ir save įsimylėjęs tipelis.

-          C. Castaneda
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“

Aš niekada ant nieko nepykstu. Nė vienas žmogus negali šio iš manęs tikėtis. Ant žmonių pyksti, kai jauti, kad jų poelgiai svarbūs. Nieko panašaus aš seniai nejaučiu.

-          C. Castaneda
iš knygos Don Chuano mokymas

Ko nors atsisakydamas, žmogus atsiduoda savimeilei ar net puikybei. Savo poreikių ribojimas – pats blogiausias ir pats pikčiausias pataikavimas sau. Taip elgdamiesi mes tikime, kad darome labai prasmingą dalyką, bemaž žygdarbį atliekame, o iš tikrųjų tik dar labiau kurstome savimeilę ir riečiame nosį. Atsisakyti ko nors – tai dar ne valios apraiška.

-          C. Castaneda
iš knygos „Nepažįstama tikrovė“

Nuo pat vaikystės, mes mokomės suprasti pasaulio aprašymą, bet ne tikrovę.

„Juk Niutono mechanikos dėsniai veikia nepriklausomai nuo to, ar žinom mes apie juos, ar ne.“

Mūsų pasaulis yra mūsų asmeninių minčių atspindys.

Mūsų tikrovės modelis atitinka mūsų pasąmoninę programą, kuri formuojasi nuo vaikystės: vadinasi, išorė atspindi vidų.

Mūsų pasaulis yra mūsų nuosavų minčių atspindys: visa, ką turime savo gyvenime, mes susikuriame patys.

Visos žmonių problemos – tai sąmoningų norų ir nesąmoningų ketinimų neatitikimo rezultatas. Mūsų pasąmoninis protas apie mus pačius ir apie mūsų gyvybiškai svarbius ketinimus žino kur kas daugiau, nei mums atrodo. Pasąmonė tiesiogiai siejasi su Dievu ir į mūsų pasąmoninis protas įneša savo indėlį į visatos evoliucijos procesą.

Visatoje nėra tokios galios, kurios nebūtų galima panaudoti pozityviam tikslui.

Koks žmonių, toks ir medicinos modelis. Daugelis pacientų savo ligų priežasčių nepasirengę suvokti. Jie nori gauti stebuklingą  tabletę arba unikalu prietaisą, kurie išgydytų jų ligą, pavartojus juos vieną ar keletą kartų. Žmonės patys susikuria sau ligas, o paskui tikisi, jog kažkas už juos išspręs jų problemas.

Jeigu teigiame, kad savo pasaulį ir savo gyvenimą mes kuriame patys, tai patys kuriame ir ligas. Jei visa tai, ką mes turime savo gyvenime, atitinka mūsų pasąmoninę elgesio programą ir mūsų mintis, tai ir mūsų ligos ataspindi tam tkras mūsų mintis bei elgsenos būdųs. Kitaip sakant, susirgimo priežastys slypi mumyse.

Kita vertus, ligą galima vertinti kaip blokavimą, apsaugą nuo neteisingo elgesio ir aplinkinio pasaulio dėsnių nesupratimą.

Aplinka ligai sukuria tik savotišką foną, kuris gali daryti įtaką jos eigai.

Žmogaus pagimdyta mintis turi universalią energiją. Minties jėga milžiniška. Mokslininkai apytkriai apskaičiavo, kad žmogaus nformacinio lauko energija yra tiek kartų didesnė už atomo branduolio skilimo energiją, jog tam skaičiui tiesiog nėra pavadinimo. Nuliu kiekis tame skaičiuje viršija šimtą.

Žmonės pasąmoniniame lygmenyje naikina vienas kitą, o paskui stebisi, kodėl ligų nemažėja ir kodėl pasaulyje tiek daug prievartos.

Prieš keletą šimtmečių buvo atliktas eksperimentas.
 Šalia narvo, kuriame buvo vilkas, pririšo avį. Po keleto dienų avis susirgo ir nudvėsė.

„Aš laiminu tave su meile ir atleidžiu. Tu gyveni savame pasaulyje, aš – savame. Aš ir tu esame laisvi.“